Mokslo metų pabaigą atšventėme smagiai

Mokslo metų pabaigą 1 f klasės mokinukai, jų tėveliai, broliukai ir sesutės atšventė  Aukštaitijos nacionaliniame parke:

Kaip 1 f klasė susipažino su Aukštaitijos nacionaliniu parku

Vieną ankstyvą birželio šeštadienio rytą 1 f klasės mokinukai, jų tėveliai, broliukai ir sesutės išsiruošė į neįtikėtiną nuotykį Aukštaitijos nacionaliniame parke. Ten jų laukė ištvermės reikalaujantis plaukimas baidarėmis, smagios maudynės ežere, ant laužo gamintas maistas, kvapą gniaužiantis naktinis žygis, nakvynė palapinėse ir dar daugybė nuostabių potyrių. Bet apie viską iš pradžių...

Tą rytą keltis anksti nebuvo sunku – net ir didžiausi miegaliai, nujausdami, kad laukia nepakartojami įspūdžiai, šoko iš lovelių vos tik pažadinti. Sparčiai susikrovę visus reikalingiausius daiktus, apie 7 valandą pajudėjome link Ignalinos rajone įsikūrusio Ginučių kaimo.  Nors kelionė buvo netrumpa – nė kiek neprailgo, akį traukė nepakartojami Aukštaitijos gamtos vaizdai ir po gerų poros valandų daugybė vaikučių ir jų tėvelių šurmuliavo prie garsiojo Ginučių vandens malūno, pastatyto dar šešioliktame amžiuje. Kas kojas įmerkė į vėsų vandenį, o kas tik ant kranto pastovėjo, nekantriai laukdami, kol susirinks visi draugai ir galėsime pajudėti link tikslo – mokytojos Danguolės sodybos, pasislėpusios tarp aukštų medžių Vyžių kaime.

 

O tada prasidėjo nuotykiai! Išsikrovę daiktus visi sulipome į seną autobusą, kuris mus nuvežė į vietą, nuo kurios turėjo prasidėti žygis baidarėmis Būkos upe. Draugiškai pasiskirstę baidares, saugiai apsivilkę liemenes kaip tikri irkluotojai vienas po kito buvome suleisti į upę ir išplaukėme net nenutuokdami, koks iššūkis mūsų laukia! Srauni vingiuota upė buvo priruošusi visą šūsnį kliūčių žygio dalyviams: čia sukosi, čia buvo sekli, čia laukė paguldytas rąstas, per kurį be draugo pagalbos vargiai peršoksi. Tiek maži, tiek didesni irkluotojai didvyriškai laikėsi ir pagaliau pasiekėme išsvajotą krantą! Kas prigulė ant žolės, atgauti jėgų, kas įšoko į vandenį atsigaivinti ir galiausiai, sulaukę visų žygio dalyvių, saugiai grįžusių į krantą, senuoju autobusiuku grįžome į sodybą.

Išvargę, bet laimingi sulaukėme tėvelių pagamintos vakarienės, atsigavome, pailsėjome ir išsiruošėme į naktinį žygį po mišką. Draugiškai, vorele, apsiginklavę purškalais nuo uodų ir žibintuvėliais, pasiekėme mišką. Įspūdžiai pasitiko nuo pat pirmųjų žingsnių – didžiulis pakely kėpsantis skruzdėlynas, milžiniški, paslaptis saugantys medžiai, po kojomis siūbuojanti miško paklotė, viduryje miško tyvuliuojantis ežeras. Pažygiavę, pasigrožėję ant kalnelio susiradome saugią vietą užsikurti laužą ir pailsėti. Tikras džiaugsmas miške ant laužo kepti zefyrus! Tikriausiai niekas niekada nėra tokių skanių valgę kaip mes tą naktį! O kaipgi žygis be dainų? Žygio vadovas Linas išsitraukė gitarą ir smagiai užgrojo. Taip pagroję, padainavę pamažu patraukėme link namų. Mažieji keliautojai vos nešė kojas, tačiau šypsenos nedingo iki pat kol pasiekėme palapines. Vos spėjus vieni kitiems ištarti „labanakt“, palapinių miestelis kaip mat nutilo. Liko girdėti tik nemiegančių paukščių balsai ir kūdroje nuo dienos karščio besiilsinčių varlių kurkimas.

 

Kitą dieną gerai išsimiegojusių ir džiugiai nusiteikusių žygeivių laukė pramogos: iškūrenta pirtis, smagios maudynės kūdroje, linksmos gaudynės, žaidimai kamuoliu ir ant laužo gamintas plovas. Po sočių pietų visi džiugiai nusiteikę kiemelyje su draugiškais pasižadėjimais ir linkėjimais pasodinome kriaušę, tikėdamiesi jau kitąmet sugrįžę skinti saldžius jos vaisius. Klasės draugai po ilgų diskusijų pavadino kriaušę „Žaliaplaukės Kaušės“ vardu. Tegul ji auga ir žaliuoja! Atlikę šį smagų paskutinį ritualą, susitvarkėme ir su gražiausiais prisiminimais pajudėjome link namų.

 

 

Pakeliui namo atsisveikinti su Aukštaitijos nacionaliniu parku ištvermingiausieji dar užkopė į Ladakalnį. Kalną, iškilusį virš jūros lygio net 175 metrus. Nuo šio kalno įspūdingai atsiveria 6 ežerai: Ūkojas, Linkmenas, Pakasas, Asėkas, Alksnaitis ir Alksnas. Viename iš šių ežerų žygeiviai dar paskutinįsyk prieš kelionę namo įšoko atsigaivinti. Sunku buvo maudynių dalyvius iškrapštyti iš vandens, tačiau čia į pagalbą atskubėjo netoliese plaukiojusios gulbės. Juk niekam nesinorėjo gauti žnybį į minkštąją!

Atsisveikinome ir visi kaip vienas pasižadėjome, kad būtinai dar kartą susitiksime tokiame iššūkių ir linksmybių kupiname nuotykyje! Ačiū mokytojai už idėją ir šiltą priėmimą, organizatoriams už darbą, o visiems draugams, mamoms ir tėčiams, broliukams ir sesutėms už buvimą kartu, draugystę ir gerą nuotaiką!

 Fausto mama             2019 birželis